Skaitmeninis raštingumas ir skaitmeninė pilietybė yra dvi susijusios, tačiau skirtingos sąvokos, labai svarbios šiuolaikiniame skaitmeniniame amžiuje. Pavyzdžiui, Thorne (2013) skaitmeninį raštingumą apibrėžia kaip „semiotinę veiklą, kuriai tarpininkauja elektroninė žiniasklaida“ (p. 192), vengdamas nurodyti konkretesnius reikalingus įgūdžius ir praktiką. Kiti skaitmeninio raštingumo apibrėžimai paprastai priskiriami arba meistriškumo ir veiklos įgūdžių, arba vertinimo ir kritikos kategorijoms (Lankshear ir Knobel, 2011). Šiandien skaitmeninį raštingumą galima apibrėžti kaip gebėjimą efektyviai naudotis skaitmeninėmis technologijomis ir informacija, jas suprasti ir naršyti. Jis apima įvairius įgūdžius ir kompetencijas.
Pilietybė tradiciškai suvokiama kaip žmonių ir nacionalinės valstybės santykis. Jis grindžiamas „pareigingo piliečio“, kuris informuojamas apie problemas per žiniasklaidą ir privalo dalyvauti rinkimų procesuose, samprata (Bennett, 2007). Atsiradus internetui, padaugėjo galimybių dalyvauti pilietiniame, socialiniame ir politiniame gyvenime. Taigi skaitmeninį pilietiškumą galima apibrėžti tiesiog kaip „teisę dalyvauti visuomenės gyvenime internete“ (Mossberger, Tolbert ir Mcneal, 2007). Plačiąja prasme skaitmeninis pilietiškumas reiškia atsakingą ir etišką naudojimąsi skaitmeninėmis technologijomis ir interneto platformomis. Jis apima asmenų elgesį, teises ir pareigas skaitmeninėje erdvėje.